Riebalai – iš tų pačių cheminių elementų (anglies, vandenilio ir deguonies) atomų sudarytos medžiagos, kaip ir angliavandeniai. Atidesnis skaitytojas tikriausiai jau spėjo pastebėti, kad būtent taip ir sudarytas angliavandenio pavadinimas. Tačiau riebalai yra ilgiau virškinamas ir daug kaloringesnis kuras, todėl aprūpinimo energija prasme kur kas vertingesnis.
Tai visiškai nereiškia, kad turime be saiko ryti riebų maistą, tai reiškia „turėti saiką“! Valgykite riebalus ne tik saikingai, bet ir labai atsargiai, nes jie dažnai – dažniausiai – būna klastingai sumaišyti su cukrumi. Klasikinis pavyzdys yra ledai ir tortai bei pyragaičiai. Tai yra tie malonumai, kuriuos mes vadiname desertais. Jie beverčiai maistiniu požiūriu, iš jų gaunate tik tuščias ir niekam nereikalingas perteklines kalorijas, todėl jie – nevalgomi!
Riebalai irgi gali būti skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus, jei riebalas kambario temperatūroje yra daugmaž kieto būvio ar tirštas (visi gyvuliniai riebalai, sviestas, majonezas, margarinas, grietinė ir visokie kremai) – jis „blogas“. Jei skystas – dauguma aliejų – tada geras.
Kodėl būtent taip? Kieti ir tiršti riebalai yra prisotinti (saturuoti) natūraliu ar (dar blogiau, kaip margarino ir ypač majonezo atvejais) pramoniniu būdu. Tai reiškia, kad jų molekulėje nebelikę laisvų jungčių, jie „pilni“. Tuo tarpu skystuose riebaluose tokių jungčių esama ir patekę į žmogaus organizmą jie savotiškai „tirpdo“ čia jau esančius susikaupusius riebalus tuo būdu, kad į molekulėje esančias laisvas vietas noriai „priima“ kūno riebalų atomus, taip juos ardydami. Visgi šis procesas organizme įmanomas tik tada, kai šiam trūksta kalorijų ir jas reikia gauti iš „sutaupytų atsargų“.
Lieknėkim 