Kas skaitėte skyrių ‘Apie mane’ turbūt suprato, kad buvau vidutinio amžiaus vidutinė moteris, kuri augindama vaikus ir dirbdama sėdimą darbą buvo pasiauginusį lašinių, kurie jau nekėlė pasigėrėjimo. Džiaugiuosi, kad laiku susigriebiau ir smagu, kad dabar mano figūra yra tokia, kokia didžiuojuosi. Nors ankstesniuose straipsniuose pateikdavau konkrečius savo trenerių priesakus, kurių laikiausi ir kurie man padėjo pasiekti rezultatų, šiandien noriu papasakoti ir apie klystkelius, kurių geriau nekartoti. Mano lieknėjimo istorija prasidėjo klystkeliu, kuris vadinosi ‘kalorijų skaičiavimas’. Mano patirtis rodo, kad tai tiesus kelias į valgymo sutrikimus ir siaubingą kaltę, kurią jauti valgydamas. Surinkti kuo mažiau kalorijų per dieną tampa tokiu azartu, kokį patiria nuo lošimų priklausomi žmonės. Visgi gyventi pusbadžiu negali, todėl atsiranda ‘apsirijimo’ dienų, kai privalgai bandelių, picą ar pan. Tuomet pajunti kaltę – smerki save už silpną valią, negali užmigti naktį iš įniršio, nes ‘jauti’ ant pilvo tupinčius riebalus. Laimei, kažkaip sustojau, bet manau, kad ilgiau paskaičiavus kalorijas būčiau tapus bulimike. Tikiuosi, kad mano lieknėjimo istorija atvers jums akis ir suprasite, kiek galima sulieknėti per kelis mėnesius ir kad tai geriau daryti sveikai, o ne keliant stresą organizmui.
Lieknėkim 