Riebalai – visokie majonezai, taukai ir lydyti sūriai – tik gerokai nutolusioje antroje vietoje. Ir štai kodėl: kaskart, kai suvalgote riebaus maisto – aš, beje, anaiptol nerekomenduoju valgyti lašinių, ant jų užsitepus sviesto, bet apie tai kiek vėliau – sotumą jaučiate gana ilgai. Taip yra todėl, kad riebalų molekulė yra pakankamai sudėtinga ir jos išskaidymas (virškinimas) trunka ilgai. Todėl ir į kraują iš riebalų gaunama energija patenka palaipsniui ir sotumą jaučiame ilgai.
Tuo tarpu cukraus – paprastojo angliavandenio – virškinimas tetrunka, vaizdžiai kalbant, akimirką, energija gliukozės (kraujo cukraus) pavidalu beregint patenka į kraują ir jei nėra taip pat greitai panaudojama (pvz., fiziniam darbui atlikti) iššaukia kasos hormoną insuliną, kuris, kaip ir dera „ūkiškam“ daiktui, imasi „sandėliuoti“ visą perteklinę energiją juodai dienai.
Tiesa, kad į sandėlį daugiau tilptų, tą cukrų jis mikliai „iškonvertuoja“ į kompaktiškesnį riebalą (angliavandenio gramo energetinė vertė yra 4 kcal, riebalo net 9 kcal). Štai ir visas tukimo mechanizmas. Tačiau nemaloniausia dalis seka po to, kai cukraus perteklius iš sistemos jau pašalintas. Kas gi atsitinka tada? Ogi mes vėl imame jausti alkį – kraujyje juk nebeliko „greito“ cukraus! Ir vėl užsisuka nelemtoji karuselė, kai norisi „kažko tokio užkrimsti“.
Štai kodėl geriau suvalgyti sočius pietus, tegul tai būna ir kepsnys ar daržovių apkepas su rieboku sūriu, bet tai bus sveikiau nei sukrimsti kelis salotų lapus, o po to nejučia naikinti vieną saldainį po saldainio.
Lieknėkim 